Vingiuoja kelias vis tolyn...: Čekija-Kroatija (2008)

2008 07 08 - 23 Lenkija - Čekija - Austrija - Kroatija

Kaip ir visada -- daaaaug nuotraukų netingintiems žiūrėt.

Bėgam nuo lietaus

Lietus Lietuvoj, lietus Lietuvoj.... Brrrr. Na ir vasara pasitaikė. Bandysim ieškot, kur geriau.

Pradinis planas (atostogos Šveicarijoje) atšauktas dėl klimato sąlygų. Dvi dienos iki atostogų pradžios dar kartą pasižiūrėjom prognozes (o gal?..) -- lietus, rūkas, kalnuose temperatūra neviršija 10-15 laipsnių.

Nusprendėm -- važiuosim ten, kur bus šilta. Pradinis planas -- Čekija ir Austrija. Tiesiog "dėl visa ko" įsimetam ir Kroatijos žemėlapį.

Moravský kras

Pirmas suplanuotas punktas Čekijoje -- Moravijos kalnynas. Kažkada seniai seniai dalį jo mačiau, noriu dar!

Apsistojome Sloup miestelyje, pačiame "turistinių urvų" vidury. Nors kempingas ir visai padorus, nusprendėm paieškoti pastogės (debesiukai vis dar labai nepatrauklūs). Suradom. Kaip įprasta -- prie pat pastoviai skambančio bažnyčios laikrodžio. Kad juos kur :(

Sloupsko-šošůvské jeskyně (urvas)

Vienas didžiausių ir gražiausių urvų (aišku, labai subjektyvia nuomone). Norintiems pasivaikščioti leidžiama rinktis iš dviejų maršrutų "ilgojo" (100 min) ir "trumpojo" (60 min). Į "ilgąjį" maršrutą ekskursijas veda tik tada, jei susirenka ne mažesnė nei 10 žmonių grupė. Tiesa, panašu, kad žmonių trūkumo ten nebūna -- savaitės viduryje ir pakankamai prastu oru mūsų buvo apie 20. Paskutinis įėjimas -- 15 val. Spėjom (prie kasos atėjom turbūt 14:40; pakliuvimas į "paskutinį traukinį" jau tampa beveik tradicija).

Beje, žymioji šio urvo "žvakė" pasiekiama tik pasirinkus "ilgąjį" maršrutą" :)

Punkvevní jeskyně

Antras pagal grožį urvas. Tiesa, kažkodėl turistus labiau į jį veža, ir reklamuoja jį labiau. Gal todėl, kad atrast lengviau ir mašinom stovėjimo aikštelių daugiau pridaryta? O "ne toj" aikštelėj pasistačius mašiną -- ir papildomą mokestį už nukėlimą iki urvo keltuvu paimt galima :) Aišku, galima ir pėstute kalnų keliuku nusileist, bet to mažiausiai norisi, kai lauke +30.

Urvo pagrindinė atrakcija -- pasiplaukiojimas požeminiu ežeru (gollum, gollum, mano brangiausiasis...). Saugokit galvas ir nekaišiokit rankų į vandenį. Ne be reikalo gidai taip liepia, tikrai ne be reikalo.

Macocha

Dar vienas labai reklamuojamas turistinis objektas -- bedugnė, esanti netoli Punkvevní urvo. Na.. ką aš žinau. Reklamos daug, vaizdas neįspūdingas. Gal mes tiesiog kalnų per daug jau matę :)

Kateřinská jeskyně

Didžiulė mašinų stovėjimo aikštelė beveik tuščia, tik keli autobusų vairuotojai slepiasi nuo saulės. Eilės prie bilietų kasos nėra, kasininkė plepa su pažįstama.

Nusiperkam bilietus ir einam link urvo. Kasininkė ir jos draugė mus nulydi keistu žvilgsniu. Prie urvo žmonių irgi nėra. Pradeda kilt visokių negerų įtarimų, tačiau laukiam gido. Bilietus tai juk turim. Ateina gidė ir galutinai paaiškėja, kad turėsim "asmeninę ekskursiją" - daugiau susidomėjusių urvu nėra.

Kažkada buvęs gražus urvas -- beveik visas sunaikintas griuvus luboms.

Iš buvusio grožio likęs stalaktitų/statagmitų/stalagnatų miškelis

ir vietinė urvo ragana.

Tiesa, kartais šiame urve vyksta koncertai -- akustika tikrai gera (gidė pademonstravo), net įrengta speciali aikštelė orkestrui. Pajuntam nuoširdžią užuojautą muzikantams bei klausytojams, ir skubiai neriam atgal į saulutę. Šalta tuose urvuose :(

Adršpašsko-Teplické skály

4 valandos kelio atgal link Lenkijos pasienio (taip, mėgstam mes ratais važinėt, ką jau padarysi), ir mes Adršpach smiltainio uolų "mieste". Ir vėl -- "ilgasis" (3+ val.) ir "trumpasis" (0,5 val.) maršrutai. Na, šį kartą bent jau bilietą perkant nereikia galvot, kurį rinktis -- mokam už įėjimą. O jau paskui -- "jūsų teisė rinktis". Žinoma, renkamės ilgą maršrutą, kaip gi kitaip?

Įspūdingo aukščio ir dar įspūdingesnių formų smiltainio uolos, po kurias kai kur karstosi vietiniai alpinistai (vyksta "legalios" treniruotės), keliaujam vis tolyn.

Atrandam vietinį "didįjį krioklį", prie kurio turistai bando prisišaukti Krakonošą (tokia "vietinė" to regiono čekų kalnų

dvasia, galbūt truputį panašį į lietuvių miškinį; tie, kas vaikystėje skaitė Vaclavo Čtvrteko knygą "Vežėjo Šeitročeko keliai", turėtų to regiono miškų gyventojus gerai atsimint. O kas neskaitėt -- paskaitykit :)) Įdomu, ką tie turistai darytų, jei miškinis ateitų? :)

Toliau keliaujam takeliu, per daug nežiūrėdami į žemėlapį. "Civilizuotą" takelį pakeičia tarp akmenų einantis kalnų keliukas, daugybė kopėčių. Aukštyn - žemyn - aukštyn... Ką, vėl žemyn? Išsitraukiam žemėlapį. Hm... žemėlapis sako, kad "geltonai pažymėtas" keliukas veda kelis km iki vietinio kaimelio slėnyje. Na ne, TO mes neplanavom. Mašina tai čia aukštai. Apsisukam ir grįžtam į "civilizaciją" (o gaila... keliukas gražus. Bet juk reiktų ir grįžti).

Mums atrodo, kad jau grįžinėjam. Bet ne -- dar viena rodyklė, ir dar vienas pusiau civilizuotas keliukas link kažkokių laiptų. Lipam? Žinoma! Aukštyn - žemyn... Ką, ir vėl aukštyn??? Bet atgal grįžti neverta -- teks užlipt tiek pat. Tada jau geriau ten, kur dar nebuvom. Taigi, nuspręsta -- aukštyn. Užlipam. Atsiveria graži medžių viršunių ir uolų panorama. Vaizdas vertas to ilgo lipimo.

O toliau -- po truputį žemyn. Jei tik prasisprausim -- pasijuntam kaip Mikė Pūkutukas svečiuose pas triušį. Tilpom!

Žemyn, žemyn, pro mėlynių pieveles (niam) link mašinos.

Nusprendžiam parvažiuoti kitu keliu, ne tokiu kalnuotu. Staiga žemėlapyje pavaizduoti miesteliai dingsta, kur esam -- visai neaišku (na, taip, ant kalno, vis dar ant kalno, tiek žinom :)) Važiuojam, posūkiuose pasirinkdami daugmaž tinkamą kryptį. Po kokio pusvalandžio atsiranda pažymėtas kaimelis, mes jau apačioje. Ir netgi toje vietoje, kur ir planavome nusileisti. Tiesiog neįtikėtina! Kaip iki ten nuvažiavom -- ir dabar neaišku...

Austrija

Čekijoje irgi lietus. Važiuojam ieškoti saulės toliau. Kitas punktas -- Austrija. Važiuodami dairomės Šveicarijos pusės link (vis ta naivi viltis "o gal?.."). Deja, deja. Lietus Europoj, lietus Europoj.

Nusprendžiam, kad savaitgalį skirsim baseinui (lyg dar būtų nepakankamai šlapia!). Graz apylinkėse -- ištisinis baseinų regionas. Maudynių planuose -- išreklamuotas Loipesdorf baseinas. Apsistojame sąlyginai netoli esančiame Burgau miestelyje. Tylus ramus vietinis kempingas, kurio nežinodamas (o mes žinojom, va!) nelabai ir rasi. Kempingo šeimininkų darbo metu darbo vietoj nerasta -- palapines ar namelius statai, kur nori. Dar labai anksti, tad nusprendžiame pagrįžti atgal susipažinti su apylinkėmis ir patyrinėti pakeliui matytą kitą kempingą Funztenfeld miestelyje. Tai -- pati tinkamiausia vieta mėgstantiems triukšmą: šalia -- miesto pliažas, atrakcionai, muzikantai su triukšmaujančia aparatūra, aromatingi (ne tik Lietuvoj taip :)) biotualetai... Brrrr.

Apžiūrime "išprotėjusio keistuolio" austrų architekto Friedensreich Hundertwasser kurtą Rogner Bad Blumeau pirčių kompleksą, poilsio namus (ar kaip tai pavadinti?). Ne, maudytis čia neplanuojam, tačiau jau vien architektūra verta dėmesio. Kreiva, šleiva, grindys banguoja (per "užpakalinį įėjimą" įėjus galima ramiai vaikštinėti po vidų), tačiau gražu.

"Mūsų" Loipesdorf baseinas -- labai neblogas, nors, pasirodo, dalies jo irgi nepamatėme. Reiks važiuot kitą kartą, ir nepatingėt panagrinėti schemą prie įėjimo. Ne viską atrasti ten taip paprasta. Beje, maudynės atvirame baseine, kai prapliumpa liūtis su perkūnija -- kažkas Tokio (taip, mums sekasi... ir vėl lietus).

Po maudynių "iš viršaus" ir "iš apačios" grįžtame į kempingą. Lietus nesiliauja. Gal per naktį nustos? Deja... Situacija tik prastėja. Apie 6-tą ryto trumpam nustoja pliaupti, 'tiesiog šiaip" lyja. Skubiai pakuojamės palapinę. Minčių, kad ji bent truputį galėtų pradžiūti, nėra. Norisi bent jau miegmaišius išsaugoti sausus. Tokioj ankstybėj kempingo savininkų, žinoma, irgi nėra. Įmetam pinigus už nakvynę į pašto dėžutę (ne mes pirmi, kokia pora "atsiskaitymų" ten jau įdėta :)) ir skubiai išvažiuojam. Lietus Europoj, lietus Europoj...

Kroatija? Kroatija!

Ir kur dabar, štai klausimas? Du keliai -- vienas per Slovėniją, ir tada -- pajūriu į Kroatiją, kitas -- beveik tiesiai į Kroatiją. Pasižiūrim į dangų ir nusprendžiam -- važiuojam per visą Slovėniją iki pajūrio, o paskui -- galvosim iš naujo. Kiek žinom, Italijoj tikrai lietaus nėra, tad blogiausiu atveju paskutinę akimirką galima pasukti ir ten.

Oras vis gerėja, tad Italiją paliekam kitam kartui. Lai bus Kroatija. Įvažiuojam pro Rijeką. Kelių žymėjimas -- baisus, truputį neplanuotai pasivažinėjame. Galų gale išsukam į pagrindinį turistinį kelią. Žinoma, autostrada būtų greičiau, bet mes juk gražių vaizdų važiuojam! Vidutinis greitis -- 50 km/h, greičiau ten nelabai pavažiuosi. Tačiau iki suplanuoto kempingo turėtume ramiai spėt.

Prasideda nuotykiai -- mūsų suplanuoto kempingo nėra. O gal ir yra, tik gerai paslėptas -- rasti nepavyko. Važiuojame toliau. Dabar jau intensyviai dairomės kempingų užrašų. Kad "kempingas" Kroatijoje yra ypač akmenuota ir kokiais nors medžiais apaugusi vieta, beveik netinkama palapinėms -- žinom (na, bent jau aš žinau... ar kitus informavau -- nepamenu :)), tad lengvai atrasti nakvynei tinkamos vietos nesitikim.

Pagaliau pavyksta -- didžiulio ploto kempingas, daugybė žemyn besileidžiančių terasų su (kiek įmanoma tame akmenyne) išlyginta žeme. Atrodo visai civilizuotai. Detaliau panagrinėjus -- ne tiek ten daug civilizacijos. Kaip senais "gerais" laikais -- tualetinio popieriaus nėra (na, mes tai mokyti, savo vežiojamės, o ką kokie vokiečiai daro?), kabliukų drabužiams prausyklose -- irgi nėra. Ko netrūksta -- tai skersvėjų. Tačiau rinktis nelabai yra iš ko, vienai nakčiai tiks ir taip. O ryte galvosim iš naujo.

Pasistatom palapinę. Kadangi mes "mokyti" -- iš karto jos apačią apkraunam akmenim, kad vėjas į vidų per daug nelįstų. Akmenų, kaip ir skersvėjų, netrūksta :)

Vėjas vis stiprėja (vietiniai sako, kad prie jūros kas vakarą taip). Sėdim palapinės viduj ir galvojam "miegot, ar mus nuneš?". Išeinam į lauką, prispaudžiam palapinės apačią dar vienu akmenuku (na... įsivaizduojat patį paprasčiausią šaligatvio "bordiūrą"? Tai va, išimi tokį "kažkodėl" jau išjudintą daiktą, ir jį dedi ant palapinės apačios). Po 10 min. vėjas tą prispaustą palapinės dalį iš po "akmenuko" ištraukia. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad miegoti neteks. Vis stiprėjant vėjui susilankstom palapinę ir einam snaust į mašiną. "Įskaičiuota" dar viena naudinga patirtis -- per liūtį sulankstyt palapinę išmokino Austrijoj, per audros užuomazgas -- dabar :) Ir palapinė jau sausa!

Vėjas siūbuoja mašiną... Na, šitos nunešt neturėtų, tačiau miegas neima. "Apsiginkluojam" žibintuvėliais, sausainiais, kažkuo geriamu, ir einam "romantiškai" pasėdėt prie jūros. Pakeliui patyrinėjam kitas palapines. Reziumė -- norint statyt palapinę Kroatijoj prie jūros, reikia brezentinės palapinės. Jos stovi stabiliai, o "modernios lengvos" -- kai kurios žeme ritinėjasi tiesiogine ta žodžio prasme.

Sulaukiam ryto ir bėgam nuo būsimo naktinio vėjo į kalnus.

Plitvice nacionalinis parkas

Besigrožėdami apylinkų vaizdais traukiam link Plitvice nacionalinio parko. Ten, mūsų žiniomis, yra bent du europinio lygio kempingai. Kempingai tikrai padorūs, viename jų (Borje) ir apsistojome visam likusiam laikui. Antrąjį irgi apžiūrėjom, jis "truputį" kalvotas, bet irgi visai neblogas. Pasidomėjom ir nakvynės kainom "pas žmones". Jos truputį "kandžiojasi" -- už dvivietį eilinio motelio lygio kambarį prašo 60-70 eurų. Nameliai nameliais, bet gyvenant juose netenkama pagrindinio to regiono pliuso -- apsistojus vienam iš tų dviejų "europinių" kempingų arba oficialiuose nacionalinio parko viešbučiuose, už įėjimą į nac. parką sumoki vieną kartą, ir gali po jį vaikščiot tiek dienų, kiek gyveni tame regione. Tik reikia nepamiršt paprašyt, kad kempingo ar viešbučio administracijoj antspauduką ant bilieto uždėtų. Tai va ir vaikščiojom...

Per vieną dieną apeit visą nacionalinį parką gal ir įmanoma, bet tai jau būtų darbas. Mes ten praleidom dvi dienas. Turintiems laiko rekomenduojame:

Įvažiuoti pro "antrąjį" įvažiavimą, esantį arčiau Borje kempingo (jie sunumeruoti; ir tai ne tas įvažiavimas, į kurį veda visas turistų grupes).
Rinktis "E" ir "F" maršrutus -- jie "padengia" visas gražias vietas (maršrutai pažymėti tiek skelbimų lentose, tiek ant bilieto).
Bilietus pirkti ne eilėje prie stovėjimo aikštelių, o prie pat įėjimo (ar išėjimo, čia jau kaip eisi) į "E" maršrutą. Ten dažniausiai eilių beveik nėra.
"E" maršrutą pradėti nuo važiavimo "traukinuku", "F" -- nuo plaukimo laivu. Taip beveik visas kelias gaunasi ėjimas į pakalnę. Tiesa, "F" maršruto pabaigoje laukia kalniukas, bet tik vienas :)
Nenukrypti iš pagrindinių kelių į šalutinius miško takelius -- ten pats elementariausias "lietuviškas šabakštynas" be gražių vaizdų. Vienu žodžiu, reikia vadovautis taisykle "jei veža -- važiuok, jei plukdo -- plauk".

Pirmoji maršruto pusė ("E") -- ne tokia "turistinė", visai įmanoma ir nuotraukas be žmonių padaryt. Čia eina tie, kurie keliauja patys, ne vežiojami autobusais (išimtis -- japonai, jie turbūt visada važiuoja visur, kur tik įmanoma).

Visi ežerai -- nuostabaus skaidrumo, pilni žuvų ir monetų. Tiek vienas, tiek kitas žvejoti draudžiama :)

Antroji kelio pusė ("F") -- ta dalis, kuri rodoma visuose reklaminiuose lankstinukuose. O jau žmonių žmonių! Vieno autobuso grupė veja kitą. Remiantis asmeniniais vienos dienos stebėjimais -- užuojauta ten keliaujantiems autobusu. Pažiūrėjimui (jau nekalbam apie fotografavimą) laiko beveik neskiriama -- bėgte, bėgte, ir dar kartą bėgte.

Pagridinis viso to nacionalinio parko minusas -- šabakstynai pakelėse. Daugelį gražių vaizdų užstoja krūmai ir medžių šakos, taip ir norisi atsinešt kirvuką :) Bet gal kada nors susitvarkys, ir bus galima su malonumu ten nuvažiuoti dar kartą.

"Žaliais" keleliais

Išsitraukiam žemėlapį ir galvojam, kur važiuoti toliau. Jau aišku, kad palapinės iš "savo" nacionalinio parko nejudinsim, numatomi ilgi pasivažinėjimai. Nutariam, kad "tikrinsim" žemėlapyje pažymėtus "žalius" keliukus (turėtų būti gražūs vaizdai).

Pag

Pirmas pasivažinėjimas -- link Pag miestelio pro vietinį "mėnulio" kraštovaizdį. "Mėnulio" vaizdai -- dėl druskingų apylinkių. Šioje Kroatijos dalyje dar ir dabar veikia druskos džiovinimo fabrikai.

Augalija pakankamai savotiška -- pvz., atrodančios kaip nudžiūvusios, tačiau labai gyvos ir DVOKIANČIOS gėlytės, bambukų sąžalynai. Žinoma, yra ir pakankamai normaliai atorodančios žolės. Bet tik atrodančios -- vietiniai sako, kad dėl druskų kiekio jos skonis l abai savotiškas, lygiai taip pat savotiška ir gyvulių mėsa. Būnant tame krašte tiesiog privaloma užsisakyti kepsnį ir nusipirkti vietinio sūrio (deja, tai mes sužinojome per vėlai. Teks išbandyti kitą kartą).

Pag miesteliukas garsėja savo rankdarbiais (panašiai, kaip ir Briugė), kuriuos ir dabar tiesiog gatvėje ir gamina, ir pardavinėja. Norintiems TAI pamatyti -- klausti "dėdės Google" nurodant "Pag lace". Norintiems nusipirkti -- taupyti pinigus. Viena nedidukė (maždaug 15 cm skersmens servetėlė) gali būti įvertinta 100 eurų ir daugiau.

Zadar

Kitas "žalias kelelis" veda link Zadar miesto. Ir pats miestas išskirtas kaip ypatinga vietinės reikšmės įžymybė. Atradom vieną "įžymų" bokštą (įžymus tuo, kad vienas :)), kažkokius archeologinius griuvėsius, o daugiau -- nieko labai jau tokio. Jaukus miestelis, tačiau ne daugiau. Galbūt architektūrinio išsilavinimo trūksta, ir nesugebėjom įvertint.

Jūros paieškos

Pakeliui nusprendėm, kad norim pažiūrėt, ar įmanoma šiuose kraštuose atrasti atvirą jūrą. Kiek važiuoji -- vis salos, ir tokio dydžio, kad labiau į "normalią" žemę panašios, negu į salą. Nuo Zadar važiuojant link Split kažką panašaus atrasti pagaliau pavyko Primošten miestelyje.

Pakelės pilnos prekiautojų. Populiariausia prekių kombinacija -- kokios nors daržovės (labiausia matoma -- česnakai. Vampyrų perteklius ten, ar ką?) ir vietinė degtinė.

O vakarais, kaip visada, laukia debesėliai. Tik šį kartą draugiški, be lietaus :)

Krka nacionalinis parkas

Planuose -- dar vienas nacionalinis parkas, kurio įžymybė -- kriokliai. Labiausiai verti dėmesio kriokliai -- prie Skradin miestelio (Skradinsky buk).

Kriokliuose galima ir maudytis. Tiesa, rekomenduojama turėti vaikšiojimui po akmeninį dugną tinkamas šlepetes.

Uolos, per kuriuos tie kriokliukai teka, irgi pakankamai įdomios.

Įžymiausia vieta -- vaizdas iš balkonėlio, kuriame, pagal vieną vietinį mitą, stovėjo kažkuris (nebepamenam, kuris) imperatorius ir komandavo :)

Tuo pačiu nutarėme aplankyti dar vieną netoli esantį krioklį -- Rošky slap. Kaip visada -- be nuotykių mums nepavyksta. Pagrindinis kelias uždarytas (ir vėl remontas). Susirandame aplinkinį kelią (mes juk Norim prie Krioklio!). Nuvažiavus pakankamai nemažą atstumą kalnų keliais paaiškėja, kad tas kelias irgi remontuojamas. Nukreipinėjama per kaimo keliukus. Mes užsispyrusiai važiuojam.

Kalniukas, pakalnė, kelias vis siaurėja ir "vingiuotėja". Kelio ženklų pobūdis pasikeičia. Turbūt Tai reiškia "Ypatingo Vingiuotumo, ~180 laipsnių kampais" kelias? Ne pirmas kartas, pravažiuosim! Aišku, ir pravažiavom. Labai džiaugdamiesi, kad priešinga kryptimi sutikom atvažiuojančią vos vieną-kitą mašiną.

O kelio gale laukė Didysis Išreklamuotasis Krioklys, į kurį pažiūrėti galima tik labai iš tolo.

Krioklys dėmesio nevertas, bet kelias, ypač aplinkinis -- labai vertas. Tiesa, silpnų nervų vairuotojams nerekomenduojamas :)

Ką, ir vėl...

...lietus? Gerai jau, gerai, važiuojam atgal į Lietuvą, gal jis to nesitiki?

O palapinę, nežiūrint to debesiuko, parsivežėm sausą. Šį kartą jam nepavyko!

Čekija-Kroatija (2008)