"Visureigio" testavimas

Išvedžiau savo naujausią žirgą "pasiganyt" po Klaipėdos pievas ir miškus. Trumpas reziumė: panašu, kad planas pavyko -- gavosi neblogas "visureigis". Dabar pagrindinė bėda -- tas kažkas, kuris tarp vairo ir sėdynės vietą užima :D Vienu žodžiu, manau, kad susidraugausim. Ar padangas keist į siauresnes -- dar truputį pagalvosiu; nepatinka man ten kai kas...

Bandymo sąlygos -- tipiškas šių metų "pavasaris". Lauke ~ +3, vėjas 8-12 m/s. Smulkūs malonumai: Klaipėdoj beveik nėra sniego ir bent dalį dienos švietė saulė. Šiaip graži diena ir gražūs vaizdai, tikiuosi, kad kelios nuotraukos pavyko. Bet jų ištraukimui teks atgal į Kauną grįžt; per antikvarinė "muilinė: pasirodo, dar savo "asmeninį" pajungimo į kompą kabelį turi. Spėkit, kur jis :)

Panašu, kad jau darosi įpročiu -- naujus dviračius bandyt dviračių takuose. Jei kas nors ir bus ne taip -- daugių daugiausia prajuokinsiu kelis vaikus, gal koks rimtesnis dviratininkas pakeiksnos, bet nereiks galvot "oi, o jei mašina kur nors netoli, ir po ratais nusiversiu". Per retai aš dviračius keičiu, kad ant bet ko gerai iš karto jausčiaus. Susidraugaut mums reikia.

Taigi, išvažiuoju iš namų. Kaip įprasta, normaliu greičiu. Prieky mini gatvelė, prieš kurią pristabdyt reiktų. Pirmas "OI" -- nenori jis sustot taip greit, kaip man norėtųsi. Na taip, taip, sakė man, kad ekstremaliai nestabdyt, kad kaladėlės dar turi susiprast, kad joms dirbt reikia :D Ale aš tikrai galvojau, kad stabdau labai jau ramiai, ir ekstremalių stabdymų iš viso gyvenime nebuvo (na, išskyrus vieną, kai mokiausi dviračiu važinėt, ir teko sustot atsimušant į tėvų draugų vaiko vežimėlį :)). Panašu, kad ne tokia aš jau ir rami... OK, važiuosim atsargiau. Na, bent jau pabandysiu.





Taigi, pirmyn į dviračių taką už Vasaros estrados. Malonu -- beveik sausa, sniego nesimato, žmonių nėra (darbo diena vis tik). Privažiuoju pirmą rimtą balą. Vanduo, po juo sniego / ledo mišinys, bet vizualiai viskas atrodo pakankamai minkšta. Padangos pervažiavimui neprieštaravo, nors ledo ten buvo daugiau, nei man atrodė. Nutariu toliau truputį atsargiau žiūrėt -- būtų labai jau šlapia į tokią nukrist paslydus, o ir šalmo gaila. Iki Girulių toliau kelias iš principo geras, "šiaip" važiuot išmokt lyg ir pavyko. Tiesa, bandant be rankų pavažiuot jis manęs neklauso, kažkur ne ten to dviračio svorio centras, reiks ieškot.

Nuo Girulių link Olando kepurės kelias, kaip visada, gerokai prastesnis. Panašu, kad ten jo nevalo -- kiek nutirpo tiek. Bet pradžia atrodo pravažiuojama. Prieš sekantį didesnį sniego/ledo/vandens ruožą pasiveju bėgiką ir nutariu padaryti taip, kaip jis -- pievute aplink tą ledą, pievute. Dalį kelio gal ir nuvažiuočiau, bet batai slysta labiau nei padangos, tad nulipimas gali būt nemalonus. Na, per ilgai tie 3 mėn. kojos gydymo šią žiemą buvo, nebenoriu dar ko nors iš naujo. Panašu, kad mokausi saugot save ir bent truputį galvot, ką darau ;)

Pravažiuoju ten esančius tuos kelis gyvenamus namus, ir prieš mane atsiveria sniego/ledo lyguma. Vėžės minimalios, ir tos pačios slidžios, net jau beveik įprasto ~10 cm asfalto tarpo pravažiavimui nėra. O iki Olando dar gabaliukas. Bet man ten reikia!

Nutariu, kad pati ta proga patikrint, kaip dviratis kokia nors kita danga važiuoja. Apsisuku, ir nutariu daugmaž man reikiama kryptimi važiuoti mišku. Taigi:

• Drėgni rąstai, per kuriuos bandyta pervažiuoti (jie gi nedideli...) -- padangos jų labai labai nemėgsta. Mėto, ir neblogai. Aišku, parodykit jūs man, kas nuo šlapio medžio neslysta... Bet patikrint tai reikėjo :D
• Samanos -- pravažiuojama. Sminga, lėtai, bet pravažiuojama. MTB pavarų kombinacijos -- gėris :D
• Labai "banguotas" kietokas smėlis (plačios kvartalinės linijos, dar daugiausia pakankamai įšalęs tas smėlis) -- irgi pravažiuojama. Malonumo daug nėra, ypač kai šalia gražesnė danga. Bet aš juk testuoju, tai negi ten važiuosiu?
• Šiaip miško keliukai ir "miškas be samanų" -- na, kaip asfaltu aš juo nepalakstysiu, bet viskas gerai.
• Smėlis -- panašu, kad pavyko vizualiai atsirinkt, per ką dar pravažiuoju, o kur jau vestis tenka. Kokio nors esminio pagerėjimo / pablogėjimo lyginant su hibridu nepastebėjau.
• Keliukai miško kalniukais -- o va čia man patiko ;) Kadangi tom vietom ir su hibridu esu bandžius važiuot -- skirtumas tikrai jaučiasi. Žinoma, "visureigio" naudai. Išmokus greit perjunginėt pavaras, susitarus su stabdžiais ir įgijus daugiau drąsos -- turbūt įvažiuojama beveik į bet ką ir nusileidžiama irgi beveik nuo bet ko. Bus ko mokytis. Ir -- ne, MTB dviračiui poreikio vis dar nejaučiu ;)

Apie manevringumą bus kada nors kitą kartą, po kelių šimtų (o gal ir daugiau) kilometrų. Kol kas aš su juo nesusitariu, per daug jis "lankstus". Tik, kiek pamenu, kad aš galutinai su dviračiu susidraugaučiau, man labai jau daug km reikia. Tad po truputį juos rinksim ir mokinsimės išnaudot galimybes.

Kodėl "dar galvosiu" apie padangų keitimą? Mažai ten vietos tarp jų ir pusvasaugių. Ypač kai iš neaiškių sąlygų išlendu; visokių nemalonių garsų atsiranda. Bet dar reiks patyrinėt, kaip ten bus normaliu oru, o ne "pavasarį" (na, niekaip neina man šių metų pavasario pavasariu vadint...)