Žiegždrių geologinis takas

Tyrinėjam apylinkes ir 'lobiaujam'. Dėl didelio visokių bjauriai kandančių gyvių kiekio teko koreguot planus, atsisakyt "Medžiotojų lobio", pasivaikščiot Žiegždrių geologiniu taku ir pabandyt susirinkt GC5D3F6, GC5D3NR bei GC55G11. Toje vietoje buvau pirmą kartą.

Įspūdžiai? Jei trumpai -- nusivyliau. Stipriai. Turistų čia nesivesčiau. Nebent kartu su rimtu geologu, kuris galėtų pirštu į esmę "baksnot" kiekviename žingsnyje.

Idėja graži, geologinis takas su daug aprašymų, žaidybinių elementų ("susuk teisingus derinius" stiliumi), ir teorinių galimybių pamatyti visokius geologinius darinius. Va čia ir nusivyliau. Galimybė ką nors pamatyti (bent jau ne specialistui) -- daugumoje vietų tik teorinė: šabakštynai, šabakštynai ir dar kartą šabakštynai.

Net ir matant rodyklę į šaltinį -- šaltinio pamatyti nepavyksta. Turint didžiulį aprašymą, kokius sluoksnius reiktų pabandyti išskirti nuošliaužoje -- matosi tik "eilinis krūmais ir mažais medeliais pradedantis apželti šlaitas".

Padėtį gelbėjo tikrai geros kokybės takas ir vienas kitas įdomesnis medis greta jo. Pavyzdžiui, storiausias medis Kauno marių pakrantėje -- Žiegždrių liepa.

Pati "esmių esmė" -- atodanga. Nors ir pakankamai nedidukė, bet simpatiška:

 

Tako pabaigoje randame dar vieną takelį ir rodyklę, rodančią link Žiegždrių piliakalnio. Takelis atrodo gerokai įtartiniau, nei pažintinis takas. Na, bet nutariame pasivaikščioti. Iki piliakalnio turėtų būti 800 m. Kuo toliau, tuo labiau darosi panašu į pelkę:

Na, bet praeiname. Bent jau ~300 metrų, po kurių randame informacinį stendą, bylojantį, kad čia ir yra Žiegždrių piliakalnio vieta.

Wikipedijoje esantis atminimo akmuo gerokai toliau. Jei rodyklė kelio pradžioje nemelavo -- liko dar 500 metrų. Nutariame toliau neiti, tas šlapias kelias jau gerokai nusibodo, o pakrantė užlieta. Pasigėrime tolumoje matomu šlaitu, už kurio greičiausiai ir yra ta atminimo vieta, ir grįžtame atgal.

Vien tik mėlyna akyse...

Asmeninio dviračių sezono atidarymas, patikrinant sąlyginai naują (lyg ir pernai pradėtą reklamuoti) dviračių taką tarp Kulautuvos ir Raudondvario tilto. Gražiausia dalis šiuo metu -- miškuose šalia:

Pats takas, tyrinėjant jį nuo Kulautuvos pusės, susižavėjimo nekelia:

Jei nebūtume žinoję, kad jis asfaltuotas, turbūt nebūtume išdrįsę važiuoti. Tokio baisaus kelio -- kokie 1.5 km. Vėliau prasideda labai gražus asfaltas -- čia jo pradžia. Kuo toliau, tuo gražiau. 

Kai pabaigs įrengti visą taką -- bus labai smagi vieta pasivažinėjimams. Dar tik belieka sugalvot, kaip nuo Kauno pusės į jį nusileist, nebandant pasukt į kairę tilto per Nevėžį pabaigoje.

Dviračių sezonas atidarytas

Na va, pirmieji 30 km šiais metais jau yra.

Panemunės dviračių takas neįtikėtinai švarus. Krantine, žinoma, pravažuot neįmanoma per ledų kalnus.

Ir, kaip visada, pamiršau ką nors “skanaus” vietiniams gyventojams paimt. Nors ir taip storos ir nusipenėjusios… Įdomu, jos skanio? :)

 

GC4CEN7

Eilinė laikinai atidėta lobio slėptuvė. Ir ne todėl, kad neradom. Tiesiog nepraėjom – per ilgas rudeninis / žieminis paltas, visai netinkamas tokioms apylinkėms, ir per šlapia. Pikta, kai iš kelių pusių bandant prieit prie beveik tiesiogine prasme matomo “lobio” kompasas užsispyrusiai rodo “liko 20 – 30 metrų”, o prieš akis – ir vėl tyvuliuojanti pakankamai gili ir pakankamai plati pelkė (na, gal ne pelkė, gal “šiaip didelis vandens klanas”). Paskutiniais dviem rąstų “tilteliais” eiti jau nepakako drąsos – netyčia įmerkus į tą šaltą vandenį koją šiuo metų laiku gali ir nelabai gerai baigtis, toli ta vieta nuo civilizacijos.

Panašu, kad idealiausias oras ten eiti – žiema, kai vandens telkiniai užšalę, o sniego beveik nėra. Vasarą ten turėtų tykoti išbadėjusių uodų gaujos :(

O šiaip – labai smagi slėptuvė, didelis pliusas autoriui už vietą. Reiks laukt kokio nors potencialiai tinkamesnio oro ir bandyti dar kartą.

“Munziukai”–pirmi įspūdžiai

Nuobodu…. Bent jau kol kas – nuobodu. Nueini, iš principo niekas nepaslėpta, tiesiog nufotografuoji, ir eini prie kito. Net ir vietos kol kas tokios labai “atvažiavau automobiliu, sustojau 2 minutėms, ir važiuoju toliau” stiliaus. Bet gal čia tik šito miesto apylinkėse taip, reiks dar pasidomėt. Šiaip ar taip, kol kas sumokėt “palaikymo mokesčio” žaidimo kūrėjams už serverio palaikymą noro nekyla.

Lobiai į kolekciją

Vakar iš visų šventinių pasisėdėjimų pavyko nugvelbt porą valandų lobių medžioklei. Kolekcija papildyta: GC3GD2Z; GC3GD2B; GC4952E; GC3WRHG
Nauda: sužinojau, kaip atrodo mažyyyyčiai magnetiniai konteineriukai. Žinant, ko tikėtis, lobis būtų labai paprastas. Nežinant tai truko truputį ilgiau, nei norėtųsi :)
Ir benagrinėdama telefono programų galimybes atradau dar vieną “į temą” žaidimą: www.munzee.com
Kol kas nežinau nieko, bet mano namų apylinkėse (na… sąlyginai) turėtų būt keletas “munziukų”. Eisiu aiškintis, kas tai yra ir su kuo “valgoma” :)

Plentas 24

Praeitą savaitgalį dalyvavau savo pirmoje rimtoje “dviratinėje aferoje” – nevaržybiniame maratone Plentas 24. Taip taip, visos 24 val. paroje skirtos vien tik dviračiui. Važiuot, kiek važiuojasi ir kaip važiuojasi :)

Startas ir finišas – Lukšių miestelyje, kuris tokius bepročius jau antri metai labai draugiškai priima, paremdamas puikia vieta “laukinei” nakvynei, virtuvėle, na ir šiaip stogu virš galvos su beveik visais patogumais.

Vieno didžiojo rato ilgis – 61,5 km įvairios kokybės asfalto. Tikrai nesmagūs tik 6 km, kuriems ES pinigų, skirtų kelių atnaujinimui, nekliuvo (ir, žinoma, jie būtinai turėjo būti judriausiame kelyje…). Visą kitą kelio dalį tikrai rekomenduoju šiaip pasivažinėjimams – ramūs keliai tarp pievų, miškų ir javų laukų, labai smagus 6% kalniukas Kriūkų miestelyje (žinoma, jei į jį reiktų užkilti, nebūtų jis toks smagus).

Planas minimum buvo 200 km (na, jei jau žinau, kad ~110 km nuvažiavau tada, kai iš viso nerimtai važinėdavau, tai truputį daugiau irgi jau turėčiau nuvažiuot, tiesa? :)). Planas maksimum… buvo daugiau.

Pavyko: 215,90 km per 10 val. 50 min. “judėjimo laiko”. Tad planą "minimum" įgyvendinau, didesniam atstumui truputį pakišo koją patirties nebuvimas. Aprangą reikėjo keist po pirmo rato, kažkaip nebuvo savaime suprantama, kad vakare / naktį ta užsilikus drėgmė garuos kitaip, nei dieną. Tad po antro rato apvažiavimo teko daryt priverstinę ilgą pertrauką iki ryto, nes batai nusprendė truputį kojom paužkandžiaut.

Didžiąją dalį laiko važiavau viena, taip šiuo metu geriausia. Nei per lėtai, nei per greitai, sustojant tada, kai man to norisi.

Kas labiausiai nustebino? Turbūt tai, kad kitą dieną po šio pasivažinėjimo jaučiausi puikiai. Galima toliau važiuot. Turbūt tai reiškia, kad:

1. Nepersistengiau ir tikrai važiavau “pagal save” (net ir atsižvelgiant į dalį kelio pūtusį nemažą priešinį vėją).
2. Turiu nerealiai gerą aprangą ir dviratį

Taigi, jau žinau, kad galiu važiuot ilgai ir nuobodžiai :D Kantrybės ir užsispyrimo užtenka. Belieka “smulkmena” -- išmokt važiuot greičiau. Bet čia jau kitų metų planas. Šių metu buvo “apskritai pradėt daugiau važinėt”; kol kas įgyvendint sekasi.