Didžiojo raisto pakrašty

Mokinausi važinėt lėtai ir ramiai. Padariau išvadą, kad to pasiekt kol kas galiu vieninteliu būdu – važiuot ne asfaltu, o miško keliukais, tad patyrinėjau Didžiojo raisto pakraštį (~56 km ratukas). Kadangi kelias nežinomas, o pagal Google žemėlapius įtariau ne asfaltą – į kelią traukė mano senukas Mongoose TK 3.3. Ir ne be reikalo :)
Nuo Ramučių iki Neveronių – beveik visur idealus asfaltas. Idealus tiesiogine to žodžio prasme: jokios duobės, jokio įtrūkimo. Ačiū ES “žvyrkelių asfaltavimo” programai :) Atstumas nedidelis, bet reiks ten kurią dieną su plentinuku praskrist. Bent jau šiandien – tylu, ramu, jokių mašinų, jokių žmonių; net ir vėjo beveik nebuvo, nors diena – vėjuota. Kaip idealiam dviračių take.

Už geležinkelio pervažos Neveronyse, kaip ir priklauso, kelias prastėja. Gi miestas. O koks Lietuvos miestas gali būti be duobių?
Pačiame raiste keliukai man patiko; na, bent jau didžioji jų dalis. Normalus kietas žvyras/smėlis, suvažinėtas mašinų. Mano 700x38C padangos ten visai puikiai tiko. Na, keliose vietose ant smėlio sumėtė, bet aš per jį važiuot bijau :) Normaliai važiuojant turbūt irgi viskas gerai būtų.
Raisto pavadinimą ši vieta gavo ne be reikalo. Mano suplanuotas kelias staiga baigėsi taip:

Pakankamai gilu, pakankamai murzina ir pakankamai dvokia. Minčių brist nekilo :) Teko suktis atgal. Va čia mano Garmin Edge 800 navigatorius, kuris bandė rodyti kelią, ir pasimetė. Reiks skaityt instrukciją, kaip jį konfigūruoti, kad elgtųsi taip, kaip noriu aš. Čia turbūt buvo pirmas bandymas iš tiesų naudotis navigacija. Ankstesni pabandymai nesiskaito, nes ir taip žinojau, kur važiuoju :)
Apsisukus nusprendžiau, kad reikia pabandyt per kokį nors siauresnį miško keliuką sutrumpint kelią, ir patekti į tą “už didžiosios balos”. Pravažiavau / praėjau, buvo smagu ;) Nors kai kur kelias buvo ir toks:

Kelio pabaigai susiplanavau apsukimą aplink Užusalių miestelį ir jo tvenkinį. Navigatorius ir vėl išprotėjo – matyt, per sudėtingai aš jam sukiotis bandžiau liept, tad prie mano faktinio maršuto prisidėjo pora papildomų kalniukų.
Miestelis simpatiškas, tik jo apylinkėse daug asfalto tikėtis neverta. Daugiausia – irgi gražus žvyras. O va aplink tvenkinį bent jau šiuo metų laiku važiuoti griežtai nerekomenduojama. Na, nerekomenduojama, jei nesate dviračių purvo vonių mėgėjas. Ta kelio dalis, kuri žemėlapyje yra pavadinimo “Veseluvka” pusėje – toks pusėtinas kaimo keliukas per pievas ir laukus. Tik va kad šiuo metu laukai ariami, ir visa tai – netoli raisto. Vienu žodžiu, Šlapia ir Murzina. Bet pravažiavau / praėjau (negi suksiuos atgal? To dar betrūko…).
Šioje kelio dalyje išsiaiškinau dar vieną dalyką – greitai uždedami / nuimami kompiuteriukai ant dviračių ne visada gerai. Mano Garmin sugebėjo nukrist. Gal kaip nors pati užkliudžiau, gal už kurio nors krūmo šakos užkliuvo pro juos bebandant praeit daugmaž sausai. Tas 100 metrų, kuriuose jo ieškojau, buvo ne patys maloniausi. Reiks kitą kartą į neaiškius kelius braunantis detaliau pastebėt, kas su juo vyksta. Jei tai kartosis – reiks kaip nors papildomai tvirtint.
Nuo Užusalių link A6 kelio – irgi labai gražus asfaltas. Ne toks idealus, bet smagu.
Taigi, pirmas bandymas važiuoti “neaišku kur” pavyko, tyrinėsim apylinkes po truputį toliau.