Kaffenback’o padangų atnaujinimas

Kažkada neseniai sakiau, kad “dar pagalvosiu”, ar keisti padangas į siauresnes. Pagalvojau. Keičiu. Tiksliau, jau pakeista.

Buvo: Vittoria Randonneur 700x 35C (37-622). Šaltu oru nesiskundžiau, tie pirmieji 95 km Klaipėdoj per Velykas nuvažiuoti tikrai be jokių problemų, padangos patiko.

Šylant orui kuo daugiau mano dviratis kambaryje pavasario laukė, tuo labiau kilo įtarimas, kad tos padangos per plačios. Pradžiai labai pradėjo erzint tai, kad kambaryje kur nors perstumiant aiškiai cypia “guma į kažką”. Galutinai pribaigė po kurio laiko beveik nebepasisukantis galinis ratas ant mano “dviračių kabyklos” – aiškiai pradėjo stipriai remtis į purvasargį. Gal į šonus, gal prie kurio nors tvirtinimo; akivaizdžiai nesimatė, ir patingėjau aiškintis, kur tiksliai. Pasiskolinusi pagal oficialias Kaffenback rekomendacijas siūlomas 32-622 padangas įsitikinau, kad jos tikrai tiks (maža ką tie gamintojai rašo, kas jais patikės…). Na, kaip būtų rimtesnį protektorių bandant uždėt – dar klausimas, bet mano miesto-turistinės tikrai tiks.

Taigi, yra: Vittoria Randonneur II 700 x 32C (32-622). Tos plačios padangos man tikrai padarė neblogą pirmą įspūdį tiek ant šlapio kelio, tiek ant sniego / ledo likučių, tad bent jau vieną komplektą šio modelio suvažinėsiu. Reikia galutinę nuomonę apie jas susidaryt :)

Nuomonė apie padangų keitimo procesą: aš tikiuosi, kad jos, kaip ir Schwalbe Marathon, irgi “beveik nepraduriamos”. Dažnai permontuot nenorėčiau, pirštus skauda. Bet bent jau žinau, kad, jei labai prireiks, nuėmus aš jas uždėt sugebėsiu savarankiškai (nors ir bus labai ilgas procesas, elementariai trūksta jėgos pirštuose paskutiniams 20 cm).

Renkantis dviratį man labai trūko bent šiokio tokio supratimo, ko iš to rėmo tikėtis. Taigi, truputis nuotraukų iš keitimo proceso.

Prieš: SKS Longboad purvasargiai + Vittoria Randonneur 37-622 + Planet X Kaffenback Swap-Out rėmas (galinis ratas, priekiniam erdvės daugiau ir problemų nekėlė).

 

Po:SKS Longboad purvasargiai + Vittoria Randonneur 32-622 (patingėjau daugiau fotografuot, jei kam nors ko nors reikia – pasisakykit)

Ateik, pavasarėli...

...lai sužaliuos laukai, lai skamba šaltinėliai ir skleidžiasi žiedai...

Jis tikrai artėja, šiandien tuo patikėjau. Žr. nuotrauką. Aš juos mačiau -- baltus, švelnius, pūkuotus... Miau ;) Tiesa, dar labai labai nedaug. Kur? Pakeliui tarp Klaipėdos ir Palangos. Dar šitą dviračių taką patikrinau.

Iki Nemirsetos -- pakankamai gražu. Ne visur taip, kaip viršutinėje nuotraukoje, bet visur pravažiuojama su "tipinėmis vasarinėmis" padangomis. Nuo Nemirsetos pasukau į plentą. Tiesą sakant, visai netyčia nuvažiavau miško keliuku. Pasirodo, dviračių takas ten į kairę suko, bet jo jau visai visai nesimatė :D Tie paskutiniai smagiausi "posūkis-kalniukas-posūkis-dar kalniukas" šiuo metu dar ne man. Žinoma, kam nors su "riebesnėmis" padangomis problemų neturėtų sukelti.

Palangoje irgi sniego beveik nėra. Tiesa, ant dviračių takų jo daugiau, nei norėtųsi. Na, bet dar yra gatvės ir pėsčiųjų tako dalis :)

Kas dar įdomesnio?.. A, išsiaiškinau, kuri dviračio dalis neatspariausia. Reiks po švenčių kai kuriuos pažįstamus pakankint, gal savo dviračių dalių dėžutėse turi tą "plastmasiuką", kuris ant vairo galo dedasi ir vairo juostos galus slepia. Vieną kažkur tarp Klaipėdos ir Palangos palikau netyčia. Na, gal ne taip ir netyčia, bet negi žmogus apie visus kritimus girsies; ypač kai viskas per durną galvą ir norą pažiūrėti "o gal per šitą ledą pravažiuosiu"... :)

Šiandien taip elegantiškai sninga...

Kas ten ką tik džiaugėsi, kad Klaipėdoje beveik nėra sniego? Visą naktį iš tiesų elegantiškai snigo. Ryte teko jau visai neelegantiškai nukasti takus kieme. Po to -- daug bendravimo su močiute, kuri protarpiais vis paapgailestauja: "Vaje, kaip tau nepavyko, oras subjuro, taip gražiai saulutė švietė visą praeitą savaitę, aš taip džiaugiausi, kad su dviračiu pasivažinėt galėsi atvažiavus, o dabar...". Aš pritardama linksiu ir galvoju: "Na, kaip čia greičiau pabėgus, lauke tai jau beveik +4, sniegas nuo takų, kurie anksčiau buvo valomi, beveik nutirpo, dviračio noriu!" Garsiai to pasakyti negaliu, nes žinau, kad visą naktį nervinsis, jei pasakysiu, kad 1) "tokiu oru" 2) "taip vėlai vakare" kažkur važiuot žadu.

Apie 16 val. pabėgau. Spėjau patikrint vieną dviračių taką, kurį pernai intensyviai tiesė. Lygu, gražu, net balų beveik nėra (beje, purvasaugiai ant mano "visureigio" tikrai puikūs). Tik galėtų informuot, kad kai kur prieš susikirtimus su gatve padarytos tokios labai jau rimtos apsaugos. Gerai įsiriedėjus nuo kalniukų gali būt nemalonių siurprizų. Dviračių takas baigiasi ramiu vietiniu keliu su idealiai lygiu asfaltu. Reiks gal vasarą plentinuką atsivežt ir patikrint, kas ten toliau. Tiek metų pragyvenus Klaipėdoj, o apylinkių taip ir nežinau. Na, žinoma, galima save nuramint -- teoriškai čia pakankamai naujų namų rajonai, gal "anais laikais" ten nieko verto dėmesio ir nebuvo.

Grįžtant atgal vėl pradeda elegantiškai snigti. Dar labai labai smalsu, o kaip šiandien atrodo takas link Girulių (jau šalta darosi; suprantu, kad toli važiuot nebereiktų, na, bet truputį galima?). Maloniai nustembu -- jis akivaizdžiai buvo nuvalytas. Šito tako priežiūra mane žavi. Va jei dar ir nuo Girulių ji būtų tokia pati...

Ramu, beveik tuščia, krentančios snaigės nuostabiai atsispindi dviračio prožektoriaus šviesoje. Patinka, labai patinka -- žiema ant dviračio nuvalytame dviračių take (noriu į Norvegiją žiemą, sako, ten dviračių takus valo). Ir kaip gera, kai nereikia galvoti "o kaip čia ypač kokybiškai nuvalyti dviratį prieš nešant į butą". Panašu, kad jei tik atsiras galimybė dviratį saugiai laikyti ne kambaryje -- atsiras ir žieminės padangos.

Šianakt ir vėl elegantiškai sninga...

"Visureigio" testavimas

Išvedžiau savo naujausią žirgą "pasiganyt" po Klaipėdos pievas ir miškus. Trumpas reziumė: panašu, kad planas pavyko -- gavosi neblogas "visureigis". Dabar pagrindinė bėda -- tas kažkas, kuris tarp vairo ir sėdynės vietą užima :D Vienu žodžiu, manau, kad susidraugausim. Ar padangas keist į siauresnes -- dar truputį pagalvosiu; nepatinka man ten kai kas...

Bandymo sąlygos -- tipiškas šių metų "pavasaris". Lauke ~ +3, vėjas 8-12 m/s. Smulkūs malonumai: Klaipėdoj beveik nėra sniego ir bent dalį dienos švietė saulė. Šiaip graži diena ir gražūs vaizdai, tikiuosi, kad kelios nuotraukos pavyko. Bet jų ištraukimui teks atgal į Kauną grįžt; per antikvarinė "muilinė: pasirodo, dar savo "asmeninį" pajungimo į kompą kabelį turi. Spėkit, kur jis :)

Panašu, kad jau darosi įpročiu -- naujus dviračius bandyt dviračių takuose. Jei kas nors ir bus ne taip -- daugių daugiausia prajuokinsiu kelis vaikus, gal koks rimtesnis dviratininkas pakeiksnos, bet nereiks galvot "oi, o jei mašina kur nors netoli, ir po ratais nusiversiu". Per retai aš dviračius keičiu, kad ant bet ko gerai iš karto jausčiaus. Susidraugaut mums reikia.

Taigi, išvažiuoju iš namų. Kaip įprasta, normaliu greičiu. Prieky mini gatvelė, prieš kurią pristabdyt reiktų. Pirmas "OI" -- nenori jis sustot taip greit, kaip man norėtųsi. Na taip, taip, sakė man, kad ekstremaliai nestabdyt, kad kaladėlės dar turi susiprast, kad joms dirbt reikia :D Ale aš tikrai galvojau, kad stabdau labai jau ramiai, ir ekstremalių stabdymų iš viso gyvenime nebuvo (na, išskyrus vieną, kai mokiausi dviračiu važinėt, ir teko sustot atsimušant į tėvų draugų vaiko vežimėlį :)). Panašu, kad ne tokia aš jau ir rami... OK, važiuosim atsargiau. Na, bent jau pabandysiu.





Taigi, pirmyn į dviračių taką už Vasaros estrados. Malonu -- beveik sausa, sniego nesimato, žmonių nėra (darbo diena vis tik). Privažiuoju pirmą rimtą balą. Vanduo, po juo sniego / ledo mišinys, bet vizualiai viskas atrodo pakankamai minkšta. Padangos pervažiavimui neprieštaravo, nors ledo ten buvo daugiau, nei man atrodė. Nutariu toliau truputį atsargiau žiūrėt -- būtų labai jau šlapia į tokią nukrist paslydus, o ir šalmo gaila. Iki Girulių toliau kelias iš principo geras, "šiaip" važiuot išmokt lyg ir pavyko. Tiesa, bandant be rankų pavažiuot jis manęs neklauso, kažkur ne ten to dviračio svorio centras, reiks ieškot.

Nuo Girulių link Olando kepurės kelias, kaip visada, gerokai prastesnis. Panašu, kad ten jo nevalo -- kiek nutirpo tiek. Bet pradžia atrodo pravažiuojama. Prieš sekantį didesnį sniego/ledo/vandens ruožą pasiveju bėgiką ir nutariu padaryti taip, kaip jis -- pievute aplink tą ledą, pievute. Dalį kelio gal ir nuvažiuočiau, bet batai slysta labiau nei padangos, tad nulipimas gali būt nemalonus. Na, per ilgai tie 3 mėn. kojos gydymo šią žiemą buvo, nebenoriu dar ko nors iš naujo. Panašu, kad mokausi saugot save ir bent truputį galvot, ką darau ;)

Pravažiuoju ten esančius tuos kelis gyvenamus namus, ir prieš mane atsiveria sniego/ledo lyguma. Vėžės minimalios, ir tos pačios slidžios, net jau beveik įprasto ~10 cm asfalto tarpo pravažiavimui nėra. O iki Olando dar gabaliukas. Bet man ten reikia!

Nutariu, kad pati ta proga patikrint, kaip dviratis kokia nors kita danga važiuoja. Apsisuku, ir nutariu daugmaž man reikiama kryptimi važiuoti mišku. Taigi:

• Drėgni rąstai, per kuriuos bandyta pervažiuoti (jie gi nedideli...) -- padangos jų labai labai nemėgsta. Mėto, ir neblogai. Aišku, parodykit jūs man, kas nuo šlapio medžio neslysta... Bet patikrint tai reikėjo :D
• Samanos -- pravažiuojama. Sminga, lėtai, bet pravažiuojama. MTB pavarų kombinacijos -- gėris :D
• Labai "banguotas" kietokas smėlis (plačios kvartalinės linijos, dar daugiausia pakankamai įšalęs tas smėlis) -- irgi pravažiuojama. Malonumo daug nėra, ypač kai šalia gražesnė danga. Bet aš juk testuoju, tai negi ten važiuosiu?
• Šiaip miško keliukai ir "miškas be samanų" -- na, kaip asfaltu aš juo nepalakstysiu, bet viskas gerai.
• Smėlis -- panašu, kad pavyko vizualiai atsirinkt, per ką dar pravažiuoju, o kur jau vestis tenka. Kokio nors esminio pagerėjimo / pablogėjimo lyginant su hibridu nepastebėjau.
• Keliukai miško kalniukais -- o va čia man patiko ;) Kadangi tom vietom ir su hibridu esu bandžius važiuot -- skirtumas tikrai jaučiasi. Žinoma, "visureigio" naudai. Išmokus greit perjunginėt pavaras, susitarus su stabdžiais ir įgijus daugiau drąsos -- turbūt įvažiuojama beveik į bet ką ir nusileidžiama irgi beveik nuo bet ko. Bus ko mokytis. Ir -- ne, MTB dviračiui poreikio vis dar nejaučiu ;)

Apie manevringumą bus kada nors kitą kartą, po kelių šimtų (o gal ir daugiau) kilometrų. Kol kas aš su juo nesusitariu, per daug jis "lankstus". Tik, kiek pamenu, kad aš galutinai su dviračiu susidraugaučiau, man labai jau daug km reikia. Tad po truputį juos rinksim ir mokinsimės išnaudot galimybes.

Kodėl "dar galvosiu" apie padangų keitimą? Mažai ten vietos tarp jų ir pusvasaugių. Ypač kai iš neaiškių sąlygų išlendu; visokių nemalonių garsų atsiranda. Bet dar reiks patyrinėt, kaip ten bus normaliu oru, o ne "pavasarį" (na, niekaip neina man šių metų pavasario pavasariu vadint...)