Žiegždrių geologinis takas

Tyrinėjam apylinkes ir 'lobiaujam'. Dėl didelio visokių bjauriai kandančių gyvių kiekio teko koreguot planus, atsisakyt "Medžiotojų lobio", pasivaikščiot Žiegždrių geologiniu taku ir pabandyt susirinkt GC5D3F6, GC5D3NR bei GC55G11. Toje vietoje buvau pirmą kartą.

Įspūdžiai? Jei trumpai -- nusivyliau. Stipriai. Turistų čia nesivesčiau. Nebent kartu su rimtu geologu, kuris galėtų pirštu į esmę "baksnot" kiekviename žingsnyje.

Idėja graži, geologinis takas su daug aprašymų, žaidybinių elementų ("susuk teisingus derinius" stiliumi), ir teorinių galimybių pamatyti visokius geologinius darinius. Va čia ir nusivyliau. Galimybė ką nors pamatyti (bent jau ne specialistui) -- daugumoje vietų tik teorinė: šabakštynai, šabakštynai ir dar kartą šabakštynai.

Net ir matant rodyklę į šaltinį -- šaltinio pamatyti nepavyksta. Turint didžiulį aprašymą, kokius sluoksnius reiktų pabandyti išskirti nuošliaužoje -- matosi tik "eilinis krūmais ir mažais medeliais pradedantis apželti šlaitas".

Padėtį gelbėjo tikrai geros kokybės takas ir vienas kitas įdomesnis medis greta jo. Pavyzdžiui, storiausias medis Kauno marių pakrantėje -- Žiegždrių liepa.

Pati "esmių esmė" -- atodanga. Nors ir pakankamai nedidukė, bet simpatiška:

 

Tako pabaigoje randame dar vieną takelį ir rodyklę, rodančią link Žiegždrių piliakalnio. Takelis atrodo gerokai įtartiniau, nei pažintinis takas. Na, bet nutariame pasivaikščioti. Iki piliakalnio turėtų būti 800 m. Kuo toliau, tuo labiau darosi panašu į pelkę:

Na, bet praeiname. Bent jau ~300 metrų, po kurių randame informacinį stendą, bylojantį, kad čia ir yra Žiegždrių piliakalnio vieta.

Wikipedijoje esantis atminimo akmuo gerokai toliau. Jei rodyklė kelio pradžioje nemelavo -- liko dar 500 metrų. Nutariame toliau neiti, tas šlapias kelias jau gerokai nusibodo, o pakrantė užlieta. Pasigėrime tolumoje matomu šlaitu, už kurio greičiausiai ir yra ta atminimo vieta, ir grįžtame atgal.

GC4CEN7

Eilinė laikinai atidėta lobio slėptuvė. Ir ne todėl, kad neradom. Tiesiog nepraėjom – per ilgas rudeninis / žieminis paltas, visai netinkamas tokioms apylinkėms, ir per šlapia. Pikta, kai iš kelių pusių bandant prieit prie beveik tiesiogine prasme matomo “lobio” kompasas užsispyrusiai rodo “liko 20 – 30 metrų”, o prieš akis – ir vėl tyvuliuojanti pakankamai gili ir pakankamai plati pelkė (na, gal ne pelkė, gal “šiaip didelis vandens klanas”). Paskutiniais dviem rąstų “tilteliais” eiti jau nepakako drąsos – netyčia įmerkus į tą šaltą vandenį koją šiuo metų laiku gali ir nelabai gerai baigtis, toli ta vieta nuo civilizacijos.

Panašu, kad idealiausias oras ten eiti – žiema, kai vandens telkiniai užšalę, o sniego beveik nėra. Vasarą ten turėtų tykoti išbadėjusių uodų gaujos :(

O šiaip – labai smagi slėptuvė, didelis pliusas autoriui už vietą. Reiks laukt kokio nors potencialiai tinkamesnio oro ir bandyti dar kartą.

Lobiai į kolekciją

Vakar iš visų šventinių pasisėdėjimų pavyko nugvelbt porą valandų lobių medžioklei. Kolekcija papildyta: GC3GD2Z; GC3GD2B; GC4952E; GC3WRHG
Nauda: sužinojau, kaip atrodo mažyyyyčiai magnetiniai konteineriukai. Žinant, ko tikėtis, lobis būtų labai paprastas. Nežinant tai truko truputį ilgiau, nei norėtųsi :)
Ir benagrinėdama telefono programų galimybes atradau dar vieną “į temą” žaidimą: www.munzee.com
Kol kas nežinau nieko, bet mano namų apylinkėse (na… sąlyginai) turėtų būt keletas “munziukų”. Eisiu aiškintis, kas tai yra ir su kuo “valgoma” :)

Lobių diena

Dar viena lobių diena. Kai kurie – labai smagūs. Taigi:

GC3RYW1 – Palemono geležinkelio stotis

Šilta graži diena, mažai žmonių, tad buvo galima labai ramiai ieškot. Stotys – toks keistas daiktas: daug laiptų, bėgių, per kuriuos eit draudžiama, ir šiaip visokių keistų dalykų jose būna. Vienu metu jau labai norėjau, kad būtų rodomos ne tik lobio koordinatės, bet ir jo aukštis virš žemės (ar bent jau jūros lygio :))

Kokias 10 min. sugaišau, bandydama iš potencialaus lobio saugotojo išgaut paslaptį, kur gi ta slėptuvė. Deja, jis jos neišdavė, tik mįslingai kraipė ūsus. O po to – tiesiog nuskrido.



Teko ieškoti pačiai. Radau!  Labai originaliai paslėpta, labai labai daug gerų emocijų sukėlė. Turbūt apskritai pirmas toks buvo. Ačiū slėpėjui už originalią mintį!

GC3Y6GV – S. Nėries muziejus

Siaubingai paprasta. Tik turbūt kai daug žmonių – sudėtinga patylom pasiimt ir padėt atgal. Kas patiko – sąžiningai bandoma išlaikyt moteriška / rašytojiška tema :)


GC2RKG2 – Vieškūnų piliakalnis

Net nežinojau, kad toks visai netoliese yra. Tiesa, nenuostabu – jis atrastas tik 1992 m. Norint pakliūti į piliakalnį, pirmiausia reikia nusileisti nuo kalno…


… o po to – teks ir vėl užlipti:


Piliakalnis pakankamai rimtai prižiūrimas:

• paminklinis akmuo kitiems, Kauno marių užsemtiems, piliakalniams

• istorijos aprašymas

• originalus tiltelis per upeliūkštį

Gražios apylinkės, nuostabus Kauno marių vaizdas, pusėtina laužavietė pietums pasišildyt… Tiesa, žolę galėtų ir dažniau šienaut. Bet pliusas – panašu, kad bent jau kartais šienauja! Tikintis gražaus vaizdo nuo piliakalnio turbūt reikia ateiti žiemą arba rudenį / pavasarį. Kaip įprasta, daug ką užstoja medžiai.

Ir uodai, uodai, uodai…. Brrrr… Kol užsiregistravau, maniau, kad gyvą suės. Lobio net apžiūrėti nespėjau, bet nieko daug nebuvo, nesijaučiu ką nors praradus.

GC2T5X6 – Palemono forto liekanos

Pakeliui iš piliakalnio užsukau dar ten paieškot. Dviratį įtikinau, kad jis teoriškai yra Cyclocross, tad tegu neišsidirbinėja, ir per tą pusiau pelkę važiuoja. Pravažiavo :)

Radau dar vieną, nebe taip gerai prižiūrimą, istorinį stendą
 

ir paties forto liekanas

Deja, iki lobio nepriėjau. Teko gėdingai pabėgt nuo uodų. Per daug jų truputį, ypač kai į įkandimus negerai reaguoju…

GC3JB39 ir GC3M3P2 – Jachtklubo apylinkės

Kadangi jau dviratis įtikintas, kad jis – Cyclocross, bandau paieškoti kokio nors gudresnio kelio link jachtklubo. Na, kiek gi galima tuo pačiu keliu ten važiuot? O gal kita geležinkelio puse irgi galima…

Deja, negalima. Gal su MTB… Aš nusprendžiau, kad neaiškių keliukų man šiai dienai pakanka, dviratis jau tikrai žino, kad jis – ne plentinis, tad galima važiuot ir asfaltu.



Patys lobiai – paprasta; labai paprasta.

Marių vaizdai tradiciškai gražūs (jos juk nebūna negražios), tik nefotogeniški – saulės per daug mano fotoaparatui.

Pažaislio vienuolyno apylinkės

Šios dienos planuose buvo dar kelios slėptuvės. Deja, irgi gėdingai pasprukau. Uodai, piktos skruzdės ir kitokios “gėrybės” atsakingai saugo lobius. Palauksiu aš, kol jie ne tokiais energingais taps, bus maloniau.

Ąžuolyno karalius (GC35V4G)

Įdomi paieška :) Kol kas – tik paieška:

• Pirmas etapas – vietą atspėjau vien perskaičius eilėraštuką.
• Antras etapas – atrasta iš antro karto. Ne viską pirmame etape pamačiau, patirties trūkumas :)
• Trečias etapas – labai greit radom
• Ketvirtas etapas – vis dar ieškom. Kol kas rasta:
• Daug žolių, sausų lapų, kelmų ir dilgėlių (panašu, kad su trumpa dviratininko apranga savo noru į dilgėles lendant, Psilo-balsam'’o tūbelė ne tokia ir didelė pasidaro :D
• Daug uodų (turbūt ne aš juos, jie mane rado)
• Kažkokia nerūpestinga “mamytė”, lizdą netoli žemės susisukus, ir vaiką savimi prispaudus
• Viena miegot įsitaisius mėlynoji zylė

Šiandien netyčia ieškojom dviese. Daroma taip: pamatai dviratininką, kuris važiuoja įtartinai lėtai ir labai dažnai dairosi į telefoną, užmeti akį į tai, kas ekrane, pamatai kažką panašaus į kompasą ir “prisikabini”: o gal tuo pačiu užsiimam? :D

Tiesą sakant, vienai būtų buvę labai jau nuobodu. Paskutiniam etape sugaišom turbūt jau apie 1,5 val., ir vis dar be rezultato. Ir turim negerą įtarimą, kad vienam iš paieškos būdų telefono GPS’as truputį klaidina. Eisiu aiškintis per kompiuterį, ko ten iš tiesų ieškot reiktų :D

Karmėlavos raketų bazė

Truputis istorijos iš lobio aprašymo:

Raketų bazė Karmėlavoje, šalia Kauno, buvo įkurta 1976 metais. Raketinis dalinys užėmė 51 ha plotą, tačiau bendras bazės plotas su aplinkine saugoma teritorija buvo 587 hektarai. 1987 m. INF sutarties protokole nurodyta, kad šioje bazėje yra 5 vidutinio nuotolio raketos ir 5 paleidžiamieji įrenginiai. Tačiau tarybinių bazių inventorizacijoje, atliktoje tarybinei armijai pasitraukus iš Lietuvos, nurodyta, kad bazėje yra 4 raketų paleidimo aikštelės ir 6 požeminiai angarai raketoms.
Karmėlavoje buvo dislokuotos mobiliosios vidutinio nuotolio raketos SS-20 (RSD-10), galinčios nešti nuo 1 iki 3 branduolinių galvučių ir veikti 600–5000 km nuotoliu.
Po INF sutarties, kuria buvo sutarta sunaikinti vidutinio nuotolio raketas, pasirašymo, raketos iš Karmėlavos 1988 m. buvo išvežtos, o raketinis dalinys perdislokuotas. Bazė buvo atiduota tarybinės armijos sraigtasparnių daliniui.
Tarybinė armija iš bazės pasitraukė 1992 m. lapkričio mėnesį. Iš pradžių dalinio teritorija buvo atiduota netoliese esančiam Kauno aerouostui, 2000 m. joje pradėjo veikti karinis Regioninis oro erdvės kontrolės centras.

Kaip tai atrodo? Trumpai reziumuojant – daug griuvėsių ir truputis uodų :D

Įvažiavimas į teritoriją – standartiniu betoniniu taku, abipus kurio – įvairios paskirties griuvėsiai. Na, gerai jau, gerai, “įvairios buvusios paskirties statiniai”. Dabartinė griuvėsių paskirtis turbūt standartiškai dvejopa:

- puikiai tinka nusisukt galvą, jei karstysitės bet kaip ir bet kur

- nakvynės namai blogu oru tam tikrai grupei žmonių

Važiuojam toliau, gražus (sąlyginai) betoninis kelias baigiasi, prasideda miško keliukai. Patylom pasidžiaugiu, kad sausas oras. Po gero lietaus / pavasarį čia turėtų būti ideali vieta purvo vonių mėgejams.

Priartėjame prie lobio vietos, mus savo griežtu žvilgsniu pasitinka tautos vadas.

Toliau jau belieka smulkmena – surasti patį lobį. Kadangi šį kartą esame trise, viskas įvyksta labai greit. Kas navigacijų parodymus sulygina, kas šiaip gerą nuojautą turi…

Praeiname pro uodų užuolaidą, dar truputį patyrinėjame tą vietą, kurią saugojo uodai, ir lobis – mūsų :)

Smagu, kad lobio turinys atitinka aplinką – truputis tarybinių laikų senienų, truputis istorinių kontrastų “Lietuva -- nepriklausoma” tema ir truputis šiaip kažko, ką pasitelkus fantaziją galima įvardinti kaip kareivio naudotus daiktus.

Grįžtame atgal. Pasibastome dar po kelis griuvėsius, nesėkmingai pabandome atrasti kelią į kokį nors požeminį bunkerį… Labai norėtųsi tokioj vietoj važinėt su kuo nors, kas gerai žino istoriją, ir galėtų papasakoti apie statinių paskirtį ir parodyti tai, ko patys atrasti nesugebame (manau, kad tokių vietų ten tikrai yra).

Pakeliui namo patikriname dar vieną lobį. Atrasti siaubingai paprasta, bet pradedantiesiems “lobių medžiotojams” naudinga – pamatėme, kaip atrodo “keliaujantys daiktai” (tie su savo tikslais ir numeriais). Nuotraukų nebus, negalima :) Kadangi iki šiol jie buvo “tamsus miškas”, palikome, kur radome. Dabar jau žinau, ką su jais daryti. Vienam net “padėti siekti tikslo” galėčiau. Jei jis dar bus ten, kai man bus pakeliui tikslo priartinimo vieta – jam padėsiu :)

Mažojo Stonehendžo lobiai

Sugalvojau aš po darbo pakeliui namo prisiverst dviračio bėgius susireguliuot (arba sugadint galutinai, čia jau kaip gausis :)). To labiausiai antikvarinio. Stovo namie neturiu, kilnot tą griozdą tingiu (vis tik ~18 kg, o jei dar spyna… jau beveik ir 20 kg), meistrui, kuris sutvarkytų per 5 minutes, vežti “ne lygis”. Čia juk visi labai savarankiški. Nutariau, kad tiks ir būdas “pasuku varžtelį, pavažiuoju, vėl pasuku”. Tik vietos tokiam būdui reikia. Nutariau, kad vienas iš netoliese esančių parkų tam visai tiks.

Nuvažiavau. Pasukau vieną kitą varžtą porą kartų ir… prisiminiau, kad netoliese turėtų būti dar nerastas mini lobis. O dar ir laikas daugmaž tinkamas. Paieškos kažkuo priminė Šerloką Holmsą “Masgreivų giminės apeigoje”: “Kai 17:15 saulės spinduliai nušvies parką, didelio ąžuolo šešėlis jums parodys lobio vietą”...

Na, buvau ten truputį vėliau, turbūt apie 18 val., bet tikėtinos šešėlio krypties žinojimas tikrai padėjo. Parke po medžiais GPS visur rodo “liko 15 metrų iki lobio”, kad ir kur beeitum. Radau :) Sunkiausia – paimti ir padėti atgal taip, kad “žmoginėtojai” nematytų (man šis netyčia “susigalvojęs” terminas gražiau skamba nei sulietuvintas angliškas mugleriai :))

Ko išmokau? Kad magnetiniai lobiai irgi gali būti labai įvairūs. Keistų magnetų pasauly esama. Buvo įdomu :)

Kodėl mažasis Stonehendžas? Todėl, kad tokia vieta Kaune tikrai yra. Lobio kūrėjai taiklų pavadinimą sugalvojo. Kur? Ieškokit, tikrai ne kokiame nors mažai žinomame užkampyje :)

O dviratis?.. Dviratis… Susireguliavau lyg ir. Reikėjo gi kažką veikt belaukiant, kol žmoginėtojai pasišalins. Ir turbūt pirmą kartą gyvenime iš tiesų jau beveik supratau, ką darau, o ne tik  principu “Pabandom pasukti šitą į tą pusę, gal veiks.. Neveikia? O jeigu kitaip…” vadovautasi. Jaučiuosi ypač protinga.

Pilainės lobis

Šiandien nutariau dar kartą pasivažinėt iki Pilainės lobio, ir kompaniją prisikalbinau. Jei ir ne lobio, tai bent jau šiaip ramiai pasivažinėt :)

Išvažiavome taip, kad tie, kurie ryte pasivaikščios eina, būtų jau nuėję pietauti, o tie, kurie po pietų eina – dar neatėję. Idėja iš dalies pasiteisino. Radome porą žmonių, kurie šį kartą neatrodė panašūs į labai rimtai sportuojančius. Nutarėme palaukti, “o gal išeis”. Dar patyrinėjome apylinkes, pabandėme nusileisti takeliu žemyn į apačią. Na jau ne, su dviračiu aš ten nesileisiu! Su normaliais kalnų batais – galima (jei tik nereiks atgal tuoj lipt). Gražus takelis baigiasi apyrimčiu smėlėtu beveik skardžiu.

Kaip suprantu, lobių mašinomis ieškantys būtent iš tos pusės bando iki lobio patekti. Užjaučiu… Brangieji, važiuokit dviračiu, kur kas malonesnis privažiavimas :D

Labai patiko medis ant to skardžio. Taip ir traukia pasivaikščiot kamienu (o gal ir į apačią paskui pabandyt nuo jo nusileist kokią virvę prikabinus). Ir – ne, čia tikrai nėra kokia nors užuomina apie lobio vietą. Nė iš tolo nepanašu, nesitikėkit :)

Pasižvalgę grįžome atgal prie “sporto salės”. Na, neaišku, kuo ta porelė ten užsiima – lyg šiaip kalbasi, lyg sportuot bando, lyg gėles renka… Nutariau pabandyti piktą metodą – užimti “svetimą teritoriją”. Atvažiavome į “sporto salę” su dviračiais, ir… “sportininkai” greit išsilakstė. Visa vakar dar netikrinta teritorija liko man :D Tik… deja, suklydau. Navigacija užsispyrusiai vedė kažkur kitur. Gal reiktų kokio nors karinio tikslumo prietaiso?

Na, bet šį kartą plotas pasivaikščiojimui buvo didelis ir pagaliau ramu. Pavyko rasti:

• daug gražių medžių
• dar daugiau gražių pavasarinių gėlių
• upeliuką
• pernykščių lapų
• piktų skruzdėlių, kurios gerai užsimaskavusios… Kol į ranką nepaėmiau, taip ir nepamačiau, kad jos ten. Brrrr….. dar ir dabar jaučiu, kaip jos manimi ropinėja.
• lobį :)

Šalia standartinio lobio turinio – vienas toks neįprastas gyvis:

 

Dar apsukome standartinį ratą po Kleboniškio apylinkes. Keliai vis prastėja, visokių skraidančių mašalų daugėja. Panašu, kad teks po truputį ieškot kokios nors kitos vietos “parkelio pasivažinėjimams”, nesmagu čia jau. Dar tik porą lobių tame miške atrast, ir bus viskas :D

Lobis lobio lobiui lobį….

Panašu, kad “pasigavau naują “ligą” – lobių medžiokles. Liaudiškai – geocaching. Puikus būdas atrasti naujų gražių vaizdų net ir artimiausiuose kiemuose ir praplėsti istorines žinias. Ir prisiversti lėtai važinėti dviračiu :D

Šios dienos maršrute buvo kokie 7 lobiai, tikslas – atrasti bent vieną :) Stengiausi maksimaliai susidėt tai, kas skirta pradedantiesiems, bet kai kurie sąraše atsirado vien todėl, kad “pakeliui” arba todėl, kad "labai jau įdomus aprašymas”.

Išvažiavau dviračiu apie 11:30, grįžau apie 16:30. Atstumas – apie 23 km. Supratau, kad šitas darbas trunka ilgiau, nei man iš pradžių atrodė. Rezultatu esu labai patenkinta – iš 5 lobių, kurių bandžiau ieškoti, pavyko atrasti tris, vieno ieškoti nepavyko, nes per daug žmonių aplink blaškėsi, o vieno neradau.

Taigi, pirmas – prie senojo pėsčiųjų tilto į Kleboniškį. Atrasti pavyko pakankamai lengvai, nors ir nelabai pradedantiesiems skirtas. O va jau jį pasiimti…. Man ūgio trūksta. Kokių 5 cm – tikrai, o tai ir daugiau. Buvo daug žaidimo “o jei pabandysiu užlipti ant dviračio taip, gal nuimsiu”. Po kelių bandymų mikro-lobiuką apžiūrėjau, pavyko nenusiversti :). Šiaip ar taip, dviračio naudojimas vietoj kopėtėlių ar taburetės nėra pati geriausia ir patogiausia idėja. Padėti atgal sekėsi daug lengviau, nei nuimti. Sėkmės kitiems :D

Antras turėjo būti gana netoli esančioje Pilainės poilsiavietėje. Tikėjausi, kad darbo dieną ten bus tuščia ir ramu. Deja, ten ne tik poilsiavietė, ir ne tik man – atostogos. Lobio vietoje atradau du intensyviai besitreniruojančius vaikinukus. O jau tokiu atveju lobio ieškoti negalima, ne visi supranta, kad juos palikt kitiems reikia :) Bandysiu kada nors kitą kartą. O šiandien – esu labai patenkinta atrasta originalia poilsiaviete. Jei ne šita veikla, turbūt apie ją taip ir nesužinočiau, nors beveik pro šalį važiuojam gana dažnai. Vietinė bendruomenė tikrai įdėjo daug pastangų ją įrenginėdama. Gražu, tik nuotraukų ten padaryti nemokėjau – gaunasi kažkoks “šabakstynas”

O jau žibučių ten kiek! Seniai tiek ir tokių gražių nemačiau.

Trečiasis lobis turėjo būti Kalniečių parke. Va šito rasti nepavyko. Gal todėl, kad nežinojau, kokio dydžio daikto tikėtis (kas yra tas “mažas, bet ne mikro”), o potencialių vietų, kur tai būtų galima padėt – pakankamai nemažai. Pabandysiu dar kada nors vėliau. Tiesą sakant, dabar, kai jau esu mačius tuos “mažus, bet ne mikro” -- tikrai ieškojau kažko gerokai mažesnio. Gal todėl ir neradau, per didelis buvo :D

Ketvirtasis – netoli vietos, kurioje stovi kryžius trėmimų aukoms atminti. Iš ten puikiai matėsi, kaip 1940 m. birželio 14 d. iš Kauno buvo vežami tremtinių ešelonai. Sako, kad ant to kalno stovėjo jų giminės ir verkė. Kaip ir Pilainės poilsiavietė, vieta man – visiška naujiena; geležinkelio vaizdas irgi neblogas.

Šitas lobiukas tikrai pradedantiesiems, radau be jokių problemų. Ir pagaliau sužinojau, ko tikėtis “mažas, bet ne mikro” atvejais.

 

Supratau, kad noriu pietų, ir sudėtingų lobių paieškas atidėsiu kitam kartui, kad ir kaip būtų įdomu pabandyti suprasti, kaip tie keisti kelių lygių aprašymai “veikia”.

Tad paskutinį lobį, kuris labai pakeliui namo, irgi nusprendžiau pabandyti surasti tik todėl, kad jis irgi “pradedantiesiems”. Vėlgi – istorinės naujienos (man). Tikrai nežinojau, kad dabartinio KTU chemijos fakulteto pradinė paskirtis – tarpukario Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorija (veikusi 1937 – 1940 m.).

Labai savotiškas ir gražus medis, kurio “širdyje” ir yra lobis. Viso fotografuoti negaliu dėl savaime suprantamų priežasčių :) Patys susiraskit.

Lobis – eilinis nedidelis. Šioje skrynelėje nieko labai įdomaus šiuo metu nebuvo. Gal reiks papildyt ;) Ir nepamiršt kada pakeliui namo maišelį paimt ir visus sąrašus įpakuot, kad sauseni būtų.