Sugalvojau aš po darbo pakeliui namo prisiverst dviračio bėgius susireguliuot (arba sugadint galutinai, čia jau kaip gausis :)). To labiausiai antikvarinio. Stovo namie neturiu, kilnot tą griozdą tingiu (vis tik ~18 kg, o jei dar spyna… jau beveik ir 20 kg), meistrui, kuris sutvarkytų per 5 minutes, vežti “ne lygis”. Čia juk visi labai savarankiški. Nutariau, kad tiks ir būdas “pasuku varžtelį, pavažiuoju, vėl pasuku”. Tik vietos tokiam būdui reikia. Nutariau, kad vienas iš netoliese esančių parkų tam visai tiks.
Nuvažiavau. Pasukau vieną kitą varžtą porą kartų ir… prisiminiau, kad netoliese turėtų būti dar nerastas mini lobis. O dar ir laikas daugmaž tinkamas. Paieškos kažkuo priminė Šerloką Holmsą “Masgreivų giminės apeigoje”: “Kai 17:15 saulės spinduliai nušvies parką, didelio ąžuolo šešėlis jums parodys lobio vietą”...
Na, buvau ten truputį vėliau, turbūt apie 18 val., bet tikėtinos šešėlio krypties žinojimas tikrai padėjo. Parke po medžiais GPS visur rodo “liko 15 metrų iki lobio”, kad ir kur beeitum. Radau :) Sunkiausia – paimti ir padėti atgal taip, kad “žmoginėtojai” nematytų (man šis netyčia “susigalvojęs” terminas gražiau skamba nei sulietuvintas angliškas mugleriai :))
Ko išmokau? Kad magnetiniai lobiai irgi gali būti labai įvairūs. Keistų magnetų pasauly esama. Buvo įdomu :)
Kodėl mažasis Stonehendžas? Todėl, kad tokia vieta Kaune tikrai yra. Lobio kūrėjai taiklų pavadinimą sugalvojo. Kur? Ieškokit, tikrai ne kokiame nors mažai žinomame užkampyje :)
O dviratis?.. Dviratis… Susireguliavau lyg ir. Reikėjo gi kažką veikt belaukiant, kol žmoginėtojai pasišalins. Ir turbūt pirmą kartą gyvenime iš tiesų jau beveik supratau, ką darau, o ne tik principu “Pabandom pasukti šitą į tą pusę, gal veiks.. Neveikia? O jeigu kitaip…” vadovautasi. Jaučiuosi ypač protinga.
No comments:
Post a Comment