Didžioji Britanija (2011)

2011 lapkričio mėn. truputį daugiau nei savaitę praleidome Didžiojoje Britanijoje, Gloucestershire grafystėje. Pagrindinė buvimo vieta buvo Winchcombe miestelis, kuriame vyko nėrinių pynimo kursai.
Atskridome į Londono Gatwick oro uostą apie 14 val. Kokią valandą laiko sugaišome, kol susiradome mašinų nuomos punktą, pabaigėme tvarkytis nuomos dokumentus ir susipažinome su mašina.

Eismas "ne ta puse"

O tada jau laukė neilgas (kaip mums atrodė) ~150 km kelias iki Winchcombe miestelio. Pirmieji įspūdžiai vairuojant buvo.. na, kupini adrenalino :) Kaip gerai, kad išvažiuojama beveik iš karto į automagistralę. Jei pirmą kartą sėdus už vairo "ne toje" pusėje reiktų važiuoti miestu -- būtų gana nejauku. Turbūt įdomiausia dalis -- mašiną kažkodėl pradeda "traukti" į kairę link šaligatvio. Ne veltui jos ratlankiai gerokai apibraižyti, panašu, kad ne mums vieniems taip.
Prie važiavimo plačiais keliais įpratome gana greit. Kaip ir žiūrėti žieduose (o jų tikrai be proto daug, ir labai keistų minimalistinių dydžių) į kitą pusę. Tad, nors jau ir sutemo, "apsiginklavę" GPS jautėmės gana ramiai, nesitikėjome jokių ypatingų staigmenų. Bet argi be jų galima?
Išsukome iš automagistralės link laikinų namų. Keliai vis siaurėjo; matyt, navigatorius sugalvojo vesti pačiu artimiausiu keliu. Taigi -- naktis, kelio plotis ~1,5 normalios eismo juostos, iš abiejų šonų prie pat matosi didelės akmenų sienos, į kurias visai visai nesinori atsiremti prasilenkiant, prie pat akmenų sienos -- dar ir kažkoks lyg žemių pylimas, ant kurio ir mašiną "pakabint" galima netyčia užvažiavus. Ką aš dar pamiršau?.. A, tiesa, eismas vis dar "ne ta" kelio puse :) Brrrr.... ganėtinai nejauku. Bet namus atradome be ypatingų nuotykių ;)

Sudeley pilis

Apsigyvenome Sudeley pilies "trobelėse".
Be galo erdvu, be galo jauku. Ir be galo šilta. Prisiskaičius istorijų "prancūzai eina, ir visus langus uždarinėja, o anglai eina, ir visus atidarinėja" tikėjausi kokių nors pakankamai vėsių sąlygų. Ypač atsižvelgiant į tai, kad ir ruduo pakankamai šiltas. Buvau maloniai nustebinta -- "standartinius" šildymo nustatymus net mažinome.
Beveik visą savaitę šios "trobelės" ir buvo mano pagrindinė buvimo vieta: čia pat ir gyvenome, ir mokėmės, ir maitinomės. Kaip supratau, turėjome vieną geresnių šio regiono virtuvės "šefų", kuriam buvo pasakyta "turi būti skanu ir daug". Taip ir buvo ;) Susipažinau su krūva skanaus angliško maisto, kurio paskui, deja, pakelės maitinimosi įstaigose atrasti nepavyko. O jei kas nors panašus ir buvo -- skoniu tikrai neprilygo. Taigi, tikrai nieko nerekomenduosiu. Jei geras virėjas -- viskas skanu. O jei vidutinis...

Vieną pusdienį skyrėme pilies apžiūrėjimui. Pilis ~10 min kelio pėsčiomis nuo mūsų gyvenamosios vietos.

Kaip ir priklauso rimtai piliai, ją supa kruopščiai prižiūrimas sodas,


kuriame niekaip negalima apsieiti be mini labirinto.

Ir, žinoma, kokia gi pilis be fazanų ir povų?





Pilyje veikianti ekspozicija pasakoja pilies ir joje gyvenusios giminės istoriją. Bene įspūdingiausias eksponatas -- Emma Dent surinkta nėrinių kolekcija. Kiek jų daug ir kokie jie gražūs! Žinoma, nufotografuoti to net nebandėme -- nesimatys to grožio per stiklą ir objektyvą. O žinant, kiek laiko trunka tų nėrinių gamyba -- jie dar gražesni. Et, kantrūs ir kruopštūs žmonės gi buvo tais laikais.


Bath

Ne, nieko nesupainiojau ;) Būtent taip ir vadinasi gan nemažas miestas, esantis beveik netoliese. Žinantiems mus -- tas "beveik netoliese" yra ~valanda kelio automagistrale. 100+ km? Reiktų pažiūrėt į žemėlapį... Tingiu ;)
Pagrindinė jo atrakcija, kuria viliojami turistai -- romėniškos terminės pirtys. Tikrai romėniškos ir tikrai terminės. Dalis pirčių -- tik istorinė atrakcija. O kita dalis -- šiuolaikinis SPA centras, kuriame už diiiidelę pinigų sumą galima pakankamai neblogai praleisti laiką (bent jau taip atrodo pagal aprašymus; nutarėme, kad šį kartą tam laiko neturime).



Ir, žinoma, simpatiška senoji miesto dalis.






Barn pelėdų centras

Barn Owl Center -- pavadinkime tai pelėdų, apuokų ir dar kelių rūšių medžioklinių paukščių prieglauda, kuri labiau rūpinasi globojamais paukščiais, nei turistais.
Įėjimas ten -- pakankamai ribotam žmonių skaičiui. Pagrindinės atrakcijos -- pakankamai dažni "paukščių skraidinimai" nuo nuosavos rankos ir kartais organizuojamos fotografijos dienos. Registruotis būtina, ir beveik vienintelis įmanomas būdas -- registracija telefonu. El. paštu bendrauti galima , bet galutinai susitarti dėl visko tenka telefonu. Ir jūsų kruopščiai suplanuota fotosesijos diena gali būti paskutinę minutę atšaukta, jei oras tam per prastas.
Įspūdžiai.... nemaži ;) Didžiulis apuokas, atskrendantis atsitūpti ant rankos ar meiliai kandžiojantis pirštinėtą ranką -- na, tai kažkas Tokio.





Stratford-upon-Avon

Teoriškai turėčiau rašyti "Šekspyro miestas"... Bet -- įspūdžių apie su juo susijusius pastatus nebus ;) Mes kaip visada -- netradiciškai. Miestas paviliojo ne šia įžymybe, o didžiausiu UK (bent jau taip deklaruojama) tropinių drugelių rojumi. Net ir tiek daug drugelių parkų aplankius, man jie vis dar gražūs. Ir vis pamatom iki šiol nematyytų rūšių. Šį kartą įspūdingiausias -- drugelis permatomais sparnais.





O miestas irgi gražus. Ir ramus. Gal todėl, kad buvome rudenį, ir turistų minių jau nebėra? Bet miesto nuotraukų teks pasiieškoti internete.

Klasikinė Anglija

Turbūt prieš važiuodama į Angliją labiausiai bijojau prarasti iliuzijas. Visos tos šimtus kartų skaitytos knygos sudarė tokį vaizdą: "seni gražūs namai, akmeninės tvorelės pievose, migla ir dulksna...". Na, tokia niūri romantika. Panašu, kad pirmas rimtesnis apsilankymas ten pavyko -- ši iliuzija nedingo. Ir aš jau žinau, kad tai tikrai ne iliuzija -- ta Anglija egzistuoja, ir būtent tokia. Ir jos ne tiek jau mažai. Taigi, pabaigai -- dar vaizdų iš tos grafystės aplinkinių miestelių...








1 comment:

  1. Kaip gražu vistik ten.. Nors ir apniukę.. :)

    ReplyDelete