Jau ketvirta savaitė – be dviračio. Na, ir be jokio kito sporto. Kadangi jau “beveik gerai” – galima ir pasauliui pasiguost. Truputį nukritom, truputį susiūta, beveik sugijo. Tikiuosi, kad jau tuoj tuoj bus vėl galima važiuot :) Koja kol kas ne taip lankstosi, kaip norėtųsi, 6 km pėsčiom – kol kas dar pakankamai daug; ale priversim mes ją dirbt po truputį…
Išmokau (tikiuosi):
- Nežinomoj kompanijoj per daug nepasitikėt važiuojančiais. Lenkiant / važiuojant šalia reikia tikėtis, kad jie “pasibaidys” :)
- Teorijos, kaip lyginami ratai vidury kelio (tikiuosi, kad praktiškai nebeteks ilgai bandyt, bet bent jau teoriškai įsivaizduosiu, kaip tai daroma)
Džiaugiuosi:
- Kad viskas gerai, ir kad jau beveik baigėsi :)
- Kad kartu buvo gera kompanija, kuri ir dviratį, ir mane padėjo greit sutvarkyt :)
- Kad važiavau ne su sportiniu (jo būtų laaaaabai gaila dar)
- Kad buvau pasiėmus (turbūt tik antrą kartą gyvenime…) kuo tas kritimo pasekmės aprišt
Gaila:
- Prarastų ~4 sav.
- Nesudalyvavimo bent trumpam vienoj 24 val. važiavimo aferoj. Visos paros neplanavau, o bent kelis ratus apsukt norėjosi…
- Apibraižyto dviračio
Tikiuosi:
- Kad ir vėl ilgai nekrisiu :) Čia turbūt trečias kartas gyvenime ir pirmas porimtis.
- Kad dviračio ratus normaliai pavyks ištiesint ir artimiausiu metu jo skubos tvarka kardinaliai atnaujint / į ką nors kitą keist nereiks.
Neišmokau ir turbūt neišmoksiu:
- Elgtis kaip normalūs save saugantys žmones. Po nukritimo dar nuvažiavau ~60+ km, grįžau namo, ir tik tada pradėjau galvot “hm… o gal ir susiūt neblogai ten būtų”. Kai pamačiau mediko reakciją, nutariau jam nesakyt, kiek laiko po to nukritimo praėjo :D Tiesiog savo ramybės dėlei.
No comments:
Post a Comment